ad

„Sveikatos“ futbolo istorijos entuziastų žiniomis, Kybartų pasodos futbolo komandą iš vietinių paauglių subūrė vokietis Freitahas 1919 metais. Komanda, iš pradžių pasikrikštijusi „Banga“, po metų tapo „Sveikata“ ir vis dar gyvuoja kaip futbolo fanų klubas, kuriam pavyko ilgiausiai Lietuvoje išsaugoti nepakeistus ir komandos vardo, ir dvispalvės („raudonų-mėlynų“) uniformos! „Sveikatos“ komandoje žaidė keturių tautybių žmonės – lietuviai, rusai, vokiečiai ir žydai. Pirmieji Kybartų futbolo entuziastai buvo: Petrukaitis, broliai Šislos, Kančius, Sičiovas, Kemerzūnas, Vilkaitis, vartininkas Radzevičius. Kol Lietuvos čempionatų dar niekas nerengė, komanda, kada traukiniu, kada vežimais, išriedėdavo į susitikimus su varžovais. Šių tada ne itin daug ir buvo – Klaipėdoje, Kaune, bet daugiausiai rungtyniauta su Rytprūsių komandomis. Ir jas jau pavykdavo nugalėti… Sunkiai gyvuodama komanda kasmet stiprėjo, atsirado rėmėjų, ją remiančių savomis lėšomis. Pirmąjį dešimtmetį Kybartų futbolininkams padėjo A. Draugėlaitis, kuris net ėmė pardavinėti savo žemes, paskui nupirkęs autobusą, paleido jį kursuoti tarp Kauno ir Alytaus. Už pervežimus gautą pelną skyrė „Sveikatos“ reikmėms, o prireikus tuo autobusu žaidėjus vežiodavo į varžybas. A. Draugėlaičio dėka neilgai trukus iš miesto savivaldybės buvo nupirktas sklypas futbolo aikštei įrengti (dabartinio stadiono teritorija). 1922 m. birželio 10 d. Kybartų šaulių klubas įregistruoja ,,Sveikatos“ sporto klubą Vilkaviškio apskrities viršininko raštinėje. 1923 m. ,,Sveikatos“ futbolo klubas jau tampa visos Suvalkijos pažiba. Intensyviai treniravęsi ,,Sveikatos“ futbolininkai rudeniop pasiekė neblogą sportinę formą ir rugpjūčio 19 d. Kybartuose apsilankę gana patyrę Kauno ,,Makabi“ futbolininkai turėjo tenkintis tik lygiosiomis. Kybartiečiai, pritardami siūlymui steigti Lietuvos futbolo lygą, kurioje žaistų geriausios klubinės futbolo komandos, pasiunčia savo atstovus į 1923 m. lapkričio 25 d. Kaune sušauktą pirmąjį futbolo kongresą, kuriame dalyvavo visos Lietuvos sporto organizacijos. Iki 1924 m. į Kybartų „Sveikatos“ futbolo komandą įsiliejo pora žaidėjų iš Kauno – tai buvo Kasiulevičius ir Švelnys. „Sveikata“ ėmė virsti stipriu sportiniu vienetu, didesniuose turnyruose užimti 3–4 vietas. 1927 m. Lietuvos lygoje lošė visų futbolo apygardų stipriausių klubų klasė, į kurią buvo priimti 4 Kauno klubai (LFLS, „Tauras“, „Kovas“, LGSF), 2 Klaipėdos klubai (KSS ir „Freya“) ir 1 Suvalkijos apygardos klubas – tai buvo Kybartų „Sveikata“. 1928 m. sveikatiečių rungtyniauta labai pakiliai. Pirmiausia palaužiami Eitkūnų ,,Vorwarts“ futbolininkai. Su svečiais kybartiečiai žaidė tik devyniese, todėl antro kėlinio pradžioje rezultatui tapus 2:0, vokiečiai iš gėdos atsisakė toliau kovoti. Vėliau ,,Sveikata“ vokiečiams įkirto dar skaudžiau – 10:1! Taip pat laimėjo rungtynes su garsiąja Klaipėdos ,,Spielvereinigung“ 3:1 ir 9:2 su Pilkalnio ,,Eintracht“. 1930 m. Kybartų ,,Sveikata“ be didesnio vargo tapo ir Suvalkijos čempione. Ji nugalėjo Marijampolės LFLS 8:1 ir naują Vilkaviškio ,,Tauro“ komandą 9:0. 1931 m. Suvalkijos futbolą apėmė didžiulis pagyvėjimas – balandžio 19 d. Kybartuose buvo atidarytas naujas stadionas. Po iškilmių ,,Sveikata“ žaidė su Gumbinės ,,Grün-Weiss“ ir laimėjo 5:2. Nors aikštė dar buvo neišdžiūvusi, tačiau tai rungtynių grožiui mažai pakenkė. Gegužės 16 ir 17 d. Kaune buvo surengtas tradicinis apygardų futbolo turnyras. Po šio, 1931 m. Suvalkijos apygardos, turnyro Kybartų ,,Sveikatos“ komandai buvo suteikta teisė žaisti Lietuvos futbolo lygoje. 1932 m. sezonas ,,Sveikatai“ buvo sėkmingas. Lietuvos futbolo lygoje užimta garbinga 4-oji vieta (aukščiausia vieta, kurią ,,Sveikatai“ apskritai yra pavykę užimti per visą savojo klubo istoriją). Vilkaviškyje Jaunalietuvių organizacijai subūrus savo futbolo komandą, stipriausius Kybartų žaidėjus ėmė vilioti ir kaimynai. Ir nieko nuostabaus, kad „Sveikata“, iš jos pasitraukus stipriems žaidėjams, ėmė krikti. Komandos sudėtis dažnai buvo kaitaliojama ir žaidė labai nepastoviai. Tačiau „JSO Kybartai“ klubas triumfavo, kybartiečiams jaunalietuviams tapus JSO apygardos futbolo pirmenybių nugalėtojais ir 1937 m. iškopus į aukščiausiąjį Lietuvos futbolo čempionatą, kur jaunalietuvius jau kelerius metų reprezentavo Centrinio JSO klubo futbolo komanda. Juozo Branto teigimu, ilgiausiai „Sveikatos“ futbolo komandos spalvas gynęs žaidėjas nuo pat pradžios iki 1941 m. buvo Kybartų šaulys Edmundas Kilmanas. Tarpukario metais Kybartų miestas išaugino daug futbolininkų, garsinusių ne tik Kybartų vardą, bet ir Lietuvą: dar prieš Antrąjį pasaulinį karą kybartietis E. Glugauskas iškeliavo į Urugvajų ir buvo pakviestas į nacionalinę tos šalies rinktinę; kybartietis Vytautas Geležiūnas žaidė Lietuvos futbolo rinktinėje ir buvo vienas iš geriausių jos gynėjų; 1937 m. V. Geležiūnas ir kybartietis Česlovas Šopys dalyvavo Lietuvos futbolo rinktinės pasaulio čempionato finalinėse rungtynėse (Lietuva–Latvija 2:4). Č. Šopys su Lietuvos rinktine 1935 m. Taline tapo Pabaltijo turnyro nugalėtojais. Vėliauį Vakarus pasitraukęs Kazimieras Baltramonaitis (Baltramonas) buvo vienas iš trijų entuziastų, subūrusių Čikagoje (JAV) gyvenančių lietuvių futbolo klubą – „Lituanica“ (LITHS). Rusų okupacijos metais sportinis gyvenimas Kybartuose tarytum apmirė. 1942 m. rudenį vokiečių komendantūros įsakymu Kybartų stadionas imtas taikyti karo reikmėms: aikštėje auginta žolė arkliams, o persirengimo katalpose laikytas šienas. Iki karo pabaigos futbolo treniruotės Kybartuose vykdavo vadinamosiose daktaro Šneiderio pievose, kurios buvo prie pat sienos su Vokietija. Čia taip pat buvo atšvęstas ir Kybartų „Sveikatos“ 25-metis: sužaistos rungtynės tarp I ir II komandų ir pagerbtas seniausias ilgiausiai futbolą žaidęs sveikatietis Kazys Baltramonaitis. Jau pirmąjį sekmadienį po karo Kybartai vėl žaidė futbolą. 1945 m. pavasarį prasidėjo futbolo sezonas. 1945 m. buvo išaiškintas ir pirmasis sovietinės Lietuvos čempionas. Kybartams laikinai tapus rajono centru (nes Vilkaviškio centras buvo sugriautas) Kybartų mieste įkurtas ir Sporto komitetas, kurio pirmininku laikinai buvo paskirtas Aleksas Naujokaitis. Buvo pradėta stadiono rekonstrukcija. Toje pat aikštėje sporto entuziastų pastangomis užlygintos bombų duobės, iškasti per karą stadione palaidotų sovietinių karių palaikai ir perlaidoti karių kapinėse, pastatyti vartai, mūrinė dengta žiūrovų tribūna, po ja įrengti persirengimo kambariai ir dušai. 1949 m. kybartiečiai jau sužaidė pirmąsias rungtynes Lietuvos futbolo aukščiausioje lygoje, joje Kybartų futbolo komanda žaidė iki 1952 m. 1950-tų Lietuvos čempionatas vyko dviem etapais. Pirmoje grupėje Kybartų ,,Žalgiris“ tik vienas rungtynes prieš Panevėžio ,,Žalgirį“ sužaidė lygiosiomis 3:3, o visas kitas – laimėjo ir pogrupyje buvo pirmi. 1951 m. pirmenybėse vėl pakito čempionato sistema. Kybartų ,,Žalgiris“ užkopė į dešimtą vietą. 1952 metais Kybartams A lygoje atstovavo GSK (Geležinkeliečių sporto klubo) komanda. Ji pasirodė nesėkmingai ir užėmė paskutinę (dvyliktą) vietą nusirisdama į žemesnę lygą. Tenka apgailestauti, kad nuo tada Kybartų futbolininkams ilgus metus nepavykdavo sugrįžti į Lietuvos pirmenybių A lygą. Komanda žaisdavo žemesnėse lygose. Pasirodyta įvairiai, ir vis dėlto Kybartuose futbolas gyvavo. 1959 – 1969 m. ,,Sveikatos‘‘ futbolininkams buvo gana nesėkmingas. Niekaip nepavykdavo prasimušti į A lygą, pritrūkdavo tai kelių taškelių, tai sportinės sėkmės. Vis dėlto Kybartų sirgaliai plūsdavo į stadioną palaikyti savo mylimos komandos. Ir ji atsidėkodavo jiems puikiomis pergalėmis ir pirmenybėse, ir ,,Tiesos“ taurės varžybose: 1961 metais ,, Sveikata” tampa Kauno zonos ,, Tiesos” taurės nugalėtoja; 1963 m. Kybartų miesto „Lokomotyvo“ futbolininkai, kovodami Pabaltijo taurės futbolo varžybose, pateko į finalą ir pirmąkart tapo šio turnyro nugalėtojais; sėkmingai startavusi „Sveikatos“ veteranų vienuolikė, vadovaujama patyrusio futbolininko Vytauto Kochanausko, 1963 m. spalį susitiko Kybartuose su Vilniaus veteranais ir įtikinamai iškovojo turnyro taurę. Šiuo laikotarpiu keletą metų Kybartuose buvo trys komandos: ,,Sveikata“, ,,Liepona“ ir ,,Lokomotyvas“. 1969 m. „Sveikata“ atšvenčia klubo gyvavimo 50-metį. Komandą jau devinti metai treniravo V. Kochanauskas, o globojo Prekybos įrengimų gamykla. Prasidėjo kartų kaita. 1973–1977 metais šalies čempionatas vyko dviem etapais: iš pradžių ,,Žalgirio‘‘ ir ,,Nemuno‘‘ pogrupiuose – jų prizininkai (6 komandos) išsiaiškindavo medalininkus. 1973 m. ,,Nemuno‘‘ čempionate ,,Sveikata‘‘ liko priešpaskutinė (11-ta). Kur kas sėkmingesnis kybartiečiams buvo 1974 m. sezonas. ,,Nemuno“ pirmenybėse užimta garbinga 6 vieta. 1976 m. ,,Nemuno“ pogrupyje vėl užimta 6 vieta. Tada po keturias komandas iš ,,Nemuno‘‘ ir ,,Žalgirio‘‘ pogrupių kovojo dėl čempionų vardų. Likusios komandos varžėsi dėl savo draugijų taurių. ,,Sveikata“ užėmė antrą vietą nusileisdama tik Marijampolės (tada – Kapsuko) ,,Sūduvai‘‘. 1977 m. pirmenybės vyko kaip ir ankstesniais metais. Sveikatiečiai pogrupyje liko septinti, o taurės varžybose buvo ketvirti. ,,Sveikata“ 1978 metais ,,Nemuno‘‘ čempionate laimėjo 3-čią vietą. 1979–1989 m. komanda žaidė Lietuvos A klasės „Nemuno“ čempionate. 1978 m. tapo šio čempionato bronzos laimėtoja, o 1980 m. ir 1984 m. „Sveikata“ tapo „Nemuno“ XII žaidynių futbolo varžybų čempione. 1984 m., tapusi ,,Nemuno“ čempione, komanda tris sezonus išsilaikė aukščiausioje lygoje. 1986 metais pasiekiamas vienas geriausių pokario metų rezultatų: aukščiausioje lygoje užimama 9 vieta (rezultato pagerinti nepavyksta iki šiolei). Po sėkmingų sezonų sekė atoslūgis. Komanda neišsilaikė aukščiausioje lygoje ir iki šių dienų žaidžia antrajame Lietuvos futbolo ešelone. 1988 m., praėjus metams nuo legendinio trenerio Vytauto Kochanausko mirties, įvyko jo atminimo turnyras. 1989 m. iškilmingai atšvęstas „Sveikatos“ 70-metis. 1993 m. iškilmingai – jau Nepriklausomoje Lietuvoje – surengtas antrasis V. Kochanausko (1924–1987) veteranų turnyras. ,,Sveikata“ 1990 m. Lietuvos čempionate užėmė priešpaskutinę – penkioliktą – vietą ir iškrito į antrąją lygą. 1999 metais siekiant pereiti prie pavasario–rudens čempionatų sistemos buvo sužaistas tik vienas – rudens – ratas. Jame ,,Sveikata“ laimėjo trečią vietą lygoje. 2000 m. visą sezoną vyko atkakli kova dėl pirmos vietos lygoje tarp ,,Sūduvos‘‘ ir ,,Sveikatos‘‘ komandų. Tik papildomos rungtynės Kaune išaiškino lygos čempioną. Juo tapo ,,Sūduva“, po labai atkaklios kovos 3:2 įveikusi ,,Sveikatą“. 2016 m. „Sveikatai“ tapo istoriniai: po 10 metų iškovoti antrosios vietos medaliai LFF II lygos pietų zonos pirmenybėse. Buvo iškovotos 9 pergalės, tačiau abu kartus nusileidome pirmenybių nugalėtojams – „Stumbro“ B komandai. Paskutinėje sezono dvikovoje sprendėsi prizinių vietų likimas. Mūsų komanda susitiko su „Sūduvos“ B komanda ir, ją nugalėję 3:0, iškovojo sidabro medalius.